jautėti

jautė́ti, -ė́ja, -ė́jo 1. žr. 1 jausti 1: Gyvastį širdyje mano jautėsiu Tat. Žmogus ... tikrąjį gailesį širdyje savo jautėtų MT66. Neiškalbamąją linksmybę jautėdami, vėl jį karštai mylės MT252. 2. CII888-889, Lex102 žr. 1 jausti 3: Tūžnas, sergančias linksminti, o visada budriai jautėti WP40. Jautėkite tadangi, nesanga nežinote, kurias adynas Viešpats jūsų tur ateiti WP12. Negalėjai pen (= ben) vienos valandos jautė́t su manimi? DP149. Kada tėvas namų žinotų, kurio[je] adyno[je] vagis ateitų, tada jisai jautėtų VlnE134. Akims mūsų duok miegą prieimti, širdyj duok tavęsp jautėti Mž482.